Išgyvenimo patirtis.Septintoji dalis

Šiuolaikiniame pasaulyje lengvai ir paprastai atsisakoma tokios sąvokos kaip tikėjimas Dievą. O tie, kurie save vadina tikinčiaisiais, iš tikrųjų Dievą laiko savo norų išsipildymo priemone. Jiems malda virto magišku ritualu, užkeikimais, iššaukiančiais gerąsias dvasias, kurios užtikrins sveikatą ir gerovę, padės ir išgelbės.

Bet juk siela gyva meile Dievui. Vos tik poreikis susijungti su Kūrėju pradeda silpti, siela ima garbinti išorinį pasaulį. Meilė silpsta, todėl energija ima mažėti.

Iš pradžių nepastebimai prarandami strateginiai būties aspektai. Žmogus, pamiršęs Dievo įsakymus, viskuo džiaugiasi, mėgaujasi, nepadoriai elgiasi. Sielos skausmą slopina išoriniais malonumais. O ateities toks žmogus jau neturi, jo laikinasis kūnas daug kartų sumažėjo ir susitraukė. Šis laikinasis kūnas išsikvėps po metų ar dvejų.

Kai siela paralyžiuota, ateities nematyti. Kai laikinasis kūnas išeikvojamas, įvyksta staigus žmogaus subtiliosios energijos sumažėjimas. Dėl to gali įvykti nelaimingas atsitikimas arba pasipilti nesibaigiančios nelaimės neprarandant gyvybės, arba nei iš šio, nei iš to užklupti sunki liga.

Kadangi laikinasis kūnas silpsta, energijos lieka vis mažiau. Sunkios ligos tampa neišgydomos, o vėliau – mirtinos. Nelaimių grandinė veda jau ne į kančias, o į mirtį. Pradeda mirti vaikai. Likimas išpjauna viską, ką žmogus mylėjo ir prie ko buvo prisirišęs.
Šis procesas aprašytas Senajame Testamente, Jobo knygoje. Šventasis Jobas laikėsi visų įsakymų, bet nepastebimai silpo jo poreikis susijungti su Kūrėju. Jo ateitis pamažu buvo išeikvota, todėl atėjo dėsninga pabaiga. Tai – išmirštančios giminės aprašymas. Arba išmirštančios civilizacijos, kaip jums labiau patinka. Tai galima vadinti vienos šeimos apokalipse.